“The Trial of Ubu” (,,Ūbo teismas”) - Simono Stephenso satyrinė pjesė, pirmą kartą išleista 2012 m. . Pagrindinį pjesės veikėją autorius ,,skolinasi” iš Alfred Jarry pasauline klasika tapusios groteskinės pjesės ,,Karalius Ūbas”, ne kartą pristatytos Lietuvoje. “The Trial of Ubu” veiksmas vyksta Hagoje, vienoje iš svarbiausių Jungtinių Tautų būstinių - Tarptautiniame Teisingumo Teisme, kur į 21 amžių perkeltas amoralus diktatorius Karalius Ūbas stoja prieš tarptautinį tribunolą, kad atsakytų už savo nusikaltimus prieš žmoniją ir šiurkščius žmogaus
teisių pažeidimus. Autorius savo pjese komentuoja šiandieninės tarptautinės teisinės sistemos absurdiškumą ir per ją kelia klausimą - kaip mes šiandien susitvarkytume su tokiu akiplėšišku nusikaltėliu, kaip išspręstume teisinio ir moralinio teisingumo dilemą, teisdami žmogų, kuris ne tik atvirai nepaklūsta egzistuojančioms moralės ir teisės nustatytoms normoms, bet iš esmės mąsto visai kitokiomis moralinėmis kategorijomis? Režisierius Artūras Areima su trupe spektaklyje pagal S. Stephenso pjesę kelia šiuos klausimus: kaip galime atsikratyti korumpuoto mąstymo? Iš ko kyla noras piktnaudžiauti galios pozicijomis?

​

​

Artūras Areima : „Žmogus iš prigimties yra egoistas ir linkęs tenkinti savo instinktyvius poreikius, tačiau nepaisant to, jie pabrėžia žmogaus polinkį į socialinį gyvenimą. Žmoguje nuolatos verda įtampa tarp jo socialinės ir asocialinės pusių. Kantas šį reiškinį pavadino nedraugišku draugiškumu, o Freudas šią įtampą įvardino, kaip nuolatinę kovą tarp Eroso ir Mirties polinkio – sadizmo. Norėčiau pridurti, jog mes visi gyvename viename dideliame kalėjime ir kiekvieną akimirką kažką teisiame. Kažkas visad virsta teisesniu už mus pačius. Tokia mūsų prigimtis – gintis, norėti būti gerais, geresniais. Būtent noras būti geresniu, kažką padaro blogesniu, kaltesniu, kuris mažiau atsparus gerumo įgeidžiams, ir iš principo siekia būti blogesniu, blogiausiu. Žinoma, yra ir lengviausias pasirinkimas : balansuoti ant sistemos ištempto lyno, nes mes tam treniruojami nuo lopšio – laikyti šį vestibiuliarą. Bet taip prarandame save, nes esame susikaupę tik ties baime nukristi žemyn. Tada man kyla klausimas : kaip galime siekti gėrio, kuris yra abstraktus, ir kažkieno nubrėžta poza žiūrėti į viršų? Ar drąsus žmogus nėra tas, kuris atvirai niekina tuos, po prakaitu balansuojančius ant lyno? Kas pasakė, kad būti „blogu“ yra blogai? Ir ar ne mūsų pačių taip garbinama verbalinė kalba viską pavertė didesnėmis abstrakcijomis, kai imame nebesusikalbėti, o tik be paliovos daugžodžiauti? Ar mes patys nesame visi Ūbai, kurie norime būti „kažkuo“, išskyrus tuo balansuojančiu ant lyno, ir renkamės vienokią ar kitokią kryptį, kuri anksčiau ar vėliau bus teisiama?“

​

​

​

ATSILIEPIMAI SPAUDOJE :

​

http://www.menufaktura.lt/?m=1199&s=70135

​

https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/arturo-areimos-teatro-premjera-ubo-teismas

​

https://www.ore.lt/2021/09/siek-tiek-apie-ubus-norincius-buti-kazkuo

​